Antanas Vaičiulaitis

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui - aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumas Vaičiulaičiui - pagrindinė sąlyga. Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tie kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.
Romano “Valentina” žodis yra pakilus, poetiškas, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama. Daug abstraktumo ir simbolių, tikrovės elementai nėra tokie suverenūs ir aiškūs, jie tartum susilieję vienas su kitu.
Septintoji dalis “Aviliai” prasideda sakiniu “Už rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir šlamanti tamsžaliais lapeliais.” Ši obelis tarsi simbolizuoja pačią Valentiną, jos pasaulį, kuriame ji jaučiasi vieniša. Ji simbolizuoja tarsi tą ribą tarp Valytės ir išorinio pasaulių, nuo kurios ji jau “nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio.” Po šia obelim “stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina.” Jie kalbėjosi, ir ta vieta jiems abiem liko širdyje kaip pirmoji jų pasišnekučiavimo, pabendravimo toli nuo kitų akių vieta. Prie šios obels Valentina ištarė: “Tenai prie ežero - mūsų namai”, tuo tarsi pristatydama dar nelabai pažįstamam jaunuoliui savo tėviškę, tarsi kviesdama jį užeiti kurią dieną jos aplankyti. “Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyla snaudė šitoj girių lygumoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse - tose nedrąsiose, niekeno neminimose taurelėse su geltonais taškasi viduryje.” Mes matome ir jaučiame puikiai autoriaus perteiktą taip mielą kiekvienai lietuvio širdžiai tikrą kaimo peizažą, tylią gamtą, kuri lyg dar labiau prityla ir pasineria į ramybę išejus Valentinai. Šiame sakinyje mes sutinkame miežius ir žydinčias bulves, kurių žiedai išradingai palyginti su taurelėmis. Šios žemės gėrybės - tai vėl simbolis, vaizduojantis tikrą lietuvišką kaimą, jo žmonių darbą.
“Ir jinai nuėjo taku, paskendus rugių lauke - ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo.” Čia Antano poetiška siela mato jau visai kitą Valentiną - ne tą realią kaimo merginą, bet jo įsivaizduojamą meilę, kuriai Valentina suteikia tik kūnišką pavidalą. Ir šiai jo suidealizuotai dvasios meilei “javai skiriasi iš kelio ir linkčioja.” Jai neegzistuoja jokios kliūtys, kadangi, įsimylėjusio vaikino akimis žiūrint, jų ir negali būti. Ir tarsi pati gamta tai patirtina: “Pirmi debesėliai ją pasivijo, žaidė aplink ją ir buvo tokie linksmi.” Ir jos vienplaukė galva “buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra.” Vaičiulaitis visus palyginimus sieja su motule gamta, kaimo vaizdais, kadangi nėra gamtoje disharmonijos ir viskas yra gražu, idealu, kaip ir atrodo romano pagrindiniams veikėjams.
Sekančiu sakiniu autorius staiga šoka į praeitį, prisiminimus: “Štai rymojo čia jos petys, ir štai nulaužtas plaušuotas obels ūglis. Ir kaip miela savo saujoj laikyti jos ranką, trapius josios pirštus…” Kad įspūdis būtų gilesnis, laikas dar labiau pakreipiamas į kitą pusę, dar labiau sustiprinamas įstabus meilės jausmas: “Ir tia buvo ne vakar, ne šiandien, o toli toli, kažkur saulėtų amžių pradžioj.”
Paskutiniais žoodžiais romano autorius tarsi patvirtina faktą, kad “jinai nuėjo…” Tačiau daugtaškis reiškia, kad dar ne viskas baigta, kad tai tik - laikinas išsiskyrimas, ką patvirtina ir stovintis bei besiklausantis mielų vakaro muzikos garsų Antanas, dar nenujaučiantis artėjančios tragiškos jų paskutinio susitikimo vlandos.