header
Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“
Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“ interpretacija Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą, tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos „Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui („knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas (kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo simbolis.) Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“, ,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos, šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus, čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“. Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti į kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis, kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas su savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja tame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė. Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės spindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera su rašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių tarsi netyčia atklysta iš ano, žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“). Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečianti virš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingas alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai ir nuotaikos. Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus į tekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis nuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį, kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofines kūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažo išsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir tolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams. Antanas Škėma, romanas „Balta drobulė“ (Vilnius, 2003) (222-223psl. nuo „Garšva grįžta namo“ iki „Vienintelė apčiuopiama tiesa“.) Išoriškai ištrauka susideda iš penkių pastraipų. tačiau pirmosios dvi yra aprašymas, jose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys- Garšvos sąmonės srautas, jo jausmai ir nuotaikos. garšva dėkoja savo Dievui už tas akimirkas, kuriomis jis elgėsi natūraliai (buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų.) Jis tada elgėsi taip, kaip jam sakė protas ir kūnas kartu („buvau kūno ir dvasios sintezė“) Senojo ir Naujojo Testamento motyvai susipina Marco Chagallo (1887–1985) spalvotose litografijose. Jose daug judaistinės simbolikos, poetiškų folklorinių scenų, menininko gimtosios Baltarusijos vaizdų, ortodoksų ikonų įtakos. Chagallo kūryba – subtili ir sugestyvi, spalvos turi simbolinę reikšmę. J„Trisdešimt trys Chino laimės akimirkos“. Chin Shengt‘anas buvo 17 amžiaus dramaturgas, su draugu dėl audros įkalintas ir 10 dienų praleidęs šventykloje. Kol jie buvo izoliuoti, patyrė sąrašą tikrų laimės akimirkų savo gyvenime. Nuostabu yra tai, jog juose trūksta įprasto pamaldumo. materialiniai malonumai nėra atstumiami kitų malonės. (pvz.: „matyti kieno nors sulaužytą aitvarą- argi tai nėra džiaugsmas?“ Atidaryti langą, ir išleisti lauk vapsvą. It has been raining for a whole month and I lie in bed in the morning like one drunk or ill, refusing to get up. Suddenly I hear a chorus of birds announcing a clear day. Quickly I pull aside the curtain, push open a window and see the beautiful sun shining and glistening and the forest looks like having a bath. Ah, is this not happiness

Prisijungimas



Reklama

Lietuviška internetinė parduotuvė Nemokama reklama

Nemokami referatai

Paieška

Nemokami referatai ir kursiniai darbai

Mokyklos situacija šiandien PDF Print E-mail
Written by Administrator   
Wednesday, 12 August 2009 13:43
Mokyklos situacija šiandien Mokykla - viena iš svarbiausių institucijų mūsų gyvenime. Čia mokiniai perima žinių pagrindus, ugdo savo gebėjimus, galų gale - mokosi gyventi. Juk tai yra vieta, kur mokinys praleidžia 12 savo gyvenimo metų - ima pavyzdį iš mokytojų, draugų, susidaro nuomonę apie pasaulį. Bet ar visada ta pasaulėžiūra būna teisinga, bei nuo ko tai priklauso? Mokiniai pasiruošia gyvenimui ne tik iš vadovėlių, knygų, bet ir iš mokytojų, kurie dabar netupi ramiai susigūžę po minimalios algos skvernu. Jie nėra patenkinti savo alga ir tai parodo - kreipiasi į valdžią, kuri yra per daug abejinga mokyklai ir jos problemoms. Žinoma, lėšų paskirstyme pinigų tikrai kitiems gali reikėti labiau, juk yra ir ligonių, kuriems tie pinigai gali padėti, ar ligoninės ir kt., bet visgi yra tikrai nesuprantamų dalykų, pvz.: kaip gali egzaminų užduotis ir mokymosi programas ruošti žmonės, nė pusmečio nedirbę mokytojais, neragavę mokytojo duonos? Negali, bet ruošia. Na, šiuo atveju nelabai ką galėtume pakeisti, nebent algos dydžio klausimu, o mokytojai tai ir daro - streikuoja, ir, jei pažadai neliks tik pažadais prieš seimo rinkimus, tai galima laukti gerų rezultatų. Lėšos dar yra svarbios ne tik mokytojų algoms padidinti, bet ir patiems mokyklų pastatams gerinti. Šiandien dar daugelyje šių pastatų langai papuvę, praleidžiantys šaltį ir drėgmę, dėl kurių žiemą temperatūra gali siekti vos +6º C, kas ir sukelia didelį sergamumą; maži, aplūžę suolai, gadinantys mokiniams stuburus 12 metų; prastos sąlygos valgyklose higieniškai ir skaniai pavalgyti... Bet juk ne viskas taip blogai, kaip atrodo (ir šuo kariamas pripranta - liet. liaud. išmintis). Bent didmiesčiuose mokyklos yra sutvarkytos ar maždaug tvarkomos; pagrindinė institucija mūsų gyvenime - valdžia - jau žino, kad atokesnėse mokyklos valgyklose užkandžiauti nepatartina, o tai žiebia viltį už geresnį gyvenimą. Šiandien mokyklos situacija yra tokiame lygmenyje, kai yra geriau, nei buvo anksčiau, bet dabar galėtų būti ir geriau. Anot Jono Banelio, 83m., Lietuvoje vidurinė mokykla mokinius ruošia labai gerai, bet per mažai dėmesio skiriama etikai, patriotizmui, visuomeninei veiklai. Ateityje susiformuosianti karta nebeturės šių vertybių, todėl reikia jas puoselėti dabar, kad paskui dar būtų už ką pakovoti. Jo siūlymu, galėtų būti nustatyta, kad kiekvienais metais mokiniams reikėtų apsilankyti operoje ar dramos teatre, tvarkyti miškus, parkus, juos atsodinti. Žinoma, valdžia galėtų bent kiek tai finansuoti, visgi - dėl Lietuvos ateities. Norint mokinius mokyti patriotizmo, etikos ir kitų vertingų dalykų, visų pirma reikia, kad jie lankytųsi mokykloje, o tai pastaruoju metu darosi kebloka. Vaikai neina į mokyklą ne vien todėl, kad neišgali, bet ir todėl, kad nenori, o gali nenorėti dėl daugelio priežasčių - klasės, mokytojų kolektyvo, mokyklos atmosferos - dėl visko, nuo ko jie tampa atstumtais. Aišku, vaikas neis į mokyklą, jei manys, kad bus garsi balerina ir jam mokslų niekada nereikės, arba eis ir nesimokys, „juk reikia pasipriešinti tėvų valiai“. Kadangi taip nėra gerai, reikia kažką keisti, kad ateityje būtų gerai. Šiandien yra rengiami įvairūs projektai, skatinantys nepalikti žmogaus vieno su jo bėdomis, pranešti tam tikroms įstaigoms apie mokykloje nesimokančius vaikus, bet to nepakanka: reikia visų piliečių geranoriškos pagalbos, noro padėti. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis - nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Turime pavyzdžių, kokių mokyklų mums nereikia, todėl žinome, kokias kurti ateityje. Aš tikiu, kad mokyklos situacija vis gerės. Šaltiniai Miesto dienraštis „Panevėžio balsas“, 2008m., rugsėjis; www.vtv.lt; www.uch.lt. Marijos Krasauskaitės, 10b kl. Panevėžys, 2008
Komentuoti (0 Komentarai)