Onorė de Balzako gyvenimas ir kūryba

Gyvenimas

1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste gimė Onorė Balzakas. Jo tėvas, Bernaras Fransua Balzakas, 53 metų amžiaus, Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina, Lora Salambjė, trisdešimt dvejais metais jaunesnė už vyrą. Tėvai sūnų atidavė auginti žindyvei į Sen Syro kaimą prie Luaros, kur jis išbuvo ketverius metus. Onorė niekad nedovanojo motinai, kad ji šitaip nusišalino nuo jo:„Dėl kokios fizinės ar moralinės kliaudos motina man yra taip abejinga?.. Atiduotas žindyvei į kaimą, trejus metus šeimos užmirštas, buvau toks niekam nereikalingas, jog žmonės žiūrėjo į mane su pagaila, kai grįžau į tėvų namus…“ Iš tiesų ponia Balzak, persigandusi, kad mirė pirmas kūdikis, kurį pati maitino, tik prisitaikė prie tų laikų papročio. Tačiau reikia pasakyti, kad, nors vaikai buvo taip arti, ji retai juos lankė.
Onorė taip pat turėjo dvi seseris – Lorą (1800 – 1871) ir Loransą (1802 – 1825) bei brolį Anri (1807 – 1858).
Išgyvenęs trejus metus pas žindyvę, Balzakas gyveno dvejus metus su šeima. Gerai sutarė su seserimis Lora ir Loransa. Vėliau motina atidavė sūnų į Legė pensioną. Ten Onorė buvo „ateinantis mokinys skaitymo klasėje”.
Kai jam sukako aštuoneri, motina nusprendė atiduoti jį į Vandomo koležo internatą. Onorė buvo skaudu skirtis su miela sesute (Lora), „vargo ir ašarų” drauge. Šio koležo drausmė buvo beveik tokia kaip vienuolyne (jį įkūrė vienuoliai oratorianai). Tačiau po šešerių sunkių, liūdnų metų sulysęs Balzakas pargabenamas namo.
1814 m. Onorė įstojo į Tūro koležą. Šiame koleže (kaip ir kituose) Balzakas kentėjo nuo nesąmoningo motinos šykštumo: šiaip ji švaistydavo pinigus, o kasdieninėms išlaidoms skaičiuodavo kiekvieną skatiką.
Vėliau jaunasis Balzakas atiduotas į Lepitro pensioną. Po to – į abato Ganserio pensioną, lanko Karolio Didžiojo licėjų. Galiausiai 1816 m. baigia mokslą.
Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose įstojo (tėvų pageidavinu) į Teisės fakultetą ir pradėjo dirbti klerku. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro kontorą, pas kurį dirbo. Tačiau baigęs mokslus Onorė atsisakė toliau dirbti teisininku. Nusprendė tapti literatu. Tėvams nelabai patiko šis sūnaus sprendimas, bet vis dėlto davė dvejus metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet jis parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis”. Deja, iš šeimos ir artimų draugų pritarimo nesulaukia.
1822 m. pradėjo meilės romaną su Lora de Berni, kuri ateityje bus jam geriausia, labiausiai atsidavusi draugė ir patarėja visą gyvenimą, padės susiformuoti literatūriniam jo talentui.
Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, Onorė imasi plunksnos ir parašo pirmuosius nuotykinius romanus Lordo Roonė slapyvardžiu (Roonė - Onorė anagrama). Dirba daug ir sunkiai: parašo po penkis – dešimt romanų per metus.
Rašytojas nuolat bando savo sėkmę praturtėti: pasirašo sutartį, kad išleistų Lafonteną ir Moljerą viename tome, įsigyja spaustuvę, įsteigia raidžių liejyklą. Visi šie sumanymai žlunga. Balzakas įlenda skolas, persekiojamas kreditorių ir darbininkų.
Tai priverčia jį vėl grįžti prie plunksnos. 1829 m. prasideda Onorė literatūrinė šlovė. Jis parašo „Šuanus” - pirmąjį romaną, įėjusį į „Žmogiškąją komediją”. Vėliau išspausdinama „Santuokos fiziologija”. Sukuria pirmas apysakas, kurios įeis į „Privataus gyvenimo scenas”. Parašo filosofinį romaną „Šagrenės oda”.
1832 m. ima susirašinėti su Svetimšale. Vėliau su ja susipažįsta, tai – Evelina Hanska. Su ja susirašinės visą gyvenimą.
1834 m. gimsta Mari diu Frenė, greičiausiai jo duktė. Balzakas parašo pirmas „Paryžiaus gyvenimo scenas”: „Trylikos istoriją”.
Po dviejų metų gimsta Lionelis Rišardas Gvidobonis – Viskontis, greičiausiai taip pat Onorė sūnus.
Galiausiai 1850 m. veda Svetimšalę – ponią Hanską. Tačiau santuoka trunka neilgai, nes Balzakas jau serga širdies hipertrofija. Serga jau daug metų dėl įtempto darbo (dirbo po 16 valandų per dieną).
Per savo gyvenimą turėjo daug meilužių. Su dauguma jų liko gerais draugais.

Kūryba:„Žmogiškoji komedija”

Onorė de Balzakas yra realizmo krypties pradininkas Europos literatūroje.
Iš pradžių jis rašė kiek nevykusius, ne itin populiarius ir pelningus romanus. Dėl šios priežasties jis pasirašinėjo slapyvardžiu. „Šuanai” – tai pirmasis romanas pasirašytas tikruoju vardu. Taip pat – tai pirmasis romanas, įėjęs į „Žmogiškąją komediją”.
„Žmogiškoji komedija” – tai milžiniškas romanisto užmojis išleisti devyniasdešimt septynių romanų ciklą, vaizduojantį XIX a. pirmosios pusės Prancūzijos visuomenės gyvenimą, apimantį sostinę ir provinciją, bankininkus, aristokratus, pramoninkus, varginguosius sluoksnius… Rašytojas atskleidžia pavienių asmenų ir visuomenės grupių elgesį lemiančius dėsnius. Tai savotiška epochos visuomenės ir papročių istorija. Žymiausi „Žmogiškosios komedijos” ciklo romanai yra „Eugenija Gandė” ir „Tėvas Gorijo”.
Sugrupavęs savo knygas, Balzakas buvo davęs jas jungiančią bendrą antraštę. Norėjo sudaryti įspūdį, kad stato milžinišką rūmą, ir jei tas rūmas bus pavadintas vienu vardu, įspūdis bus dar didesnis. Taip atsirado „Privataus gyvenimo scenos”, „Paryžiaus gyvenimo scenos”, „Provincijos gyvenimo scenos”, „Papročių etiudai”, „Filosofiniai etiudai”, kuriuos turėjo papildyti „Analitiniai etiudai”; šie, deja, liko tik sumanymas.
„Žmogiškoji komedija” – tikroviškiausias amžinos žmogaus prigimties paveikslas ir geriausia Restauracijos meto papročių istorija. Čia randi viską: bajoriją ir buržuaziją, valdininkiją ir kariuomenę, kredito mechanizmą, prekybos, transporto, spaudos, teisingumo, politinio ir saloninio gyvenimo mechanizmą. Visa tai išnarstyta, atidžiai aprašyta su visomis smulkmenomis.
Balzako visažinystė aprėpia namus, miestus. Jo sukurtus veikėjus aptarnauja tikrai jo laikais gyvenę tiekėjai.

„Tėvas Gorijo”

Romanas „Tėvas Gorijo” taip pat įeina į „Žmogiškąją komediją”. Yra išlikusi pradinė ląstelė, iš kurios atsirado ši knyga, - pastaba albume, kur jis užsirašydavo sumanymus:„Šaunus žmogelis – miestiečių pensionas – 600 frankų rentos – atsisako visko dėl dukterų, nors jiedvi turi po 50000 frankų rentos – miršta kaip šuo”.
Šiame romane susipina keletas svarbių temų: tėvo Gorijo drama (jį padaro elgeta ir jo išsižada dukterys: Anastazi de Resto ir Delfina de Nusingen); Votreno drama (Votrenas – naujas įsikūnijęs Feragiusas („Trylikos istorija”), buvęs katorgininkas, gyvenąs svetima pavarde Vokė pensione, šėtonas gundytojas, meistriškai rengęs intrigas, kol jį demaskuoja policija); jauno gaskoviečio Rastinjako drama (palikęs savo šeimą provincijoje, šis jaunuolis su siaubu pamato, kokia supuvusi Paryžiaus visuomenė); Rastinjako giminaitės Klaros de Bosean drama (šią kilmingą damą palieka meilužis, kurį ji dievina).
Kurdamas Gorijo, buvusio makaronų įmonės savininko portretą, jis išklausinėjo Kasini gatvės namo, kuriame gyveno, savininką Marė, kadaise prekiavusį miltais; taip pavadintą pensioną Balzakas žinojo pats; Vokė pavardę jis prisiminė iš Tūro laikų.
„Tėvas Gorijo” buvo baigtas. Balzakas pats žinojo, kad ši knyga pranoksta visa, ką buvo iki šiol parašęs. Pirmasis leidimas buvo išgraibstytas dar nepasirodęs knygynų lentynose.

Literatūros sąrašas:

A. Morua „Balzakas”

I. Kamišauskaitė „Literatūros vadovėlis 11 klasei”
M. Mikalajūnas
N. Šervenikaitė
S. Žukas

V. Daujotytė „Literatūra XI – XII klasei” (pirmoji knyga)
R. Tamošaitis
R. Tūtlytė
G. Viliūnas