header
Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas

(1910-1970)
Henrikas Radauskas - Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.
Henrikas Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.
Mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone.

2.Pagrindinės rašytojo eilėraščių temos:

1. Gamta, jos grožis. Gamta - neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis  (Saulės darbai, Vasaros diena, Kalnuose, Žiemos pasaka). Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis - kurti grožį (Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, Deganti šaka, Atradimai, Dainos gimimas).
3. Meilė (Lunatikė, Pirmoji naktis, Undinės, Malda blondinei).
4. Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka).


Vasaros diena  

Derlingi Vasaros plaukai
Kviečių bangom į žemę krito.
Tu rankoj degančioj laikei
Akordus apgaulingo ryto.
Auksinės žirklės tingiai kirpo
Dangaus avis. Šnerėjo varpos.
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo
Nebijančios numirti arfos.
Upelis bėgo pagal liepą,
Virpėdamas visom stygom.
Undinė juokdamasi liepė
Pašokt melodijom nuogom.
Klajūnas muzikas girdėjo
Balsus dangaus, vandens ir javo
Ir juos simfonijon sudėjo,
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.


”Rytas geležinkelio stoty’’

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim
Dangus ir miškas , ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo , iš nakties , iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius,
Pajutę spindulius į pievą beriamus
Pravirksta rasos , kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne , po laikrodžiu , kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.

H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks,kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”.
Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos H.Radausko idėjos, jo filosofija.Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama, permainų ,naujovių, laisvės dvasia.Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių atėjimas.Bet visos šios naujovės - tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas.
Juk H.Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje.Jo manymu,
visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu.
Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kurio apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai mūsų literatūros arba idėjų istorijos kontekstai ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą, mūsų tautos likimo kryžkelę ar panašūs. Skaitytojas turi mokytis ir suprasti vertybių skalę, iškylančią iš vidinių, visų pirma tik pačioj poezijoj galiojančių dėsnių ir santykių. Tarp jų svarbiausias, viską lemiantis yra transformacijos principas, pagal kurį visa medžiaginė ir dvasinė tikrovė praranda savo realią prigimtį, įgydama tik tiek naujos prasmės, kiek jos reikia poetui, statančiam savo vaizduotės šventovę.

 

Prisijungimas



Reklama

Paieška

Nemokami referatai ir kursiniai darbai

Mokyklos situacija šiandien PDF Print E-mail
Written by Administrator   
Wednesday, 12 August 2009 13:43
Mokyklos situacija šiandien Mokykla - viena iš svarbiausių institucijų mūsų gyvenime. Čia mokiniai perima žinių pagrindus, ugdo savo gebėjimus, galų gale - mokosi gyventi. Juk tai yra vieta, kur mokinys praleidžia 12 savo gyvenimo metų - ima pavyzdį iš mokytojų, draugų, susidaro nuomonę apie pasaulį. Bet ar visada ta pasaulėžiūra būna teisinga, bei nuo ko tai priklauso? Mokiniai pasiruošia gyvenimui ne tik iš vadovėlių, knygų, bet ir iš mokytojų, kurie dabar netupi ramiai susigūžę po minimalios algos skvernu. Jie nėra patenkinti savo alga ir tai parodo - kreipiasi į valdžią, kuri yra per daug abejinga mokyklai ir jos problemoms. Žinoma, lėšų paskirstyme pinigų tikrai kitiems gali reikėti labiau, juk yra ir ligonių, kuriems tie pinigai gali padėti, ar ligoninės ir kt., bet visgi yra tikrai nesuprantamų dalykų, pvz.: kaip gali egzaminų užduotis ir mokymosi programas ruošti žmonės, nė pusmečio nedirbę mokytojais, neragavę mokytojo duonos? Negali, bet ruošia. Na, šiuo atveju nelabai ką galėtume pakeisti, nebent algos dydžio klausimu, o mokytojai tai ir daro - streikuoja, ir, jei pažadai neliks tik pažadais prieš seimo rinkimus, tai galima laukti gerų rezultatų. Lėšos dar yra svarbios ne tik mokytojų algoms padidinti, bet ir patiems mokyklų pastatams gerinti. Šiandien dar daugelyje šių pastatų langai papuvę, praleidžiantys šaltį ir drėgmę, dėl kurių žiemą temperatūra gali siekti vos +6º C, kas ir sukelia didelį sergamumą; maži, aplūžę suolai, gadinantys mokiniams stuburus 12 metų; prastos sąlygos valgyklose higieniškai ir skaniai pavalgyti... Bet juk ne viskas taip blogai, kaip atrodo (ir šuo kariamas pripranta - liet. liaud. išmintis). Bent didmiesčiuose mokyklos yra sutvarkytos ar maždaug tvarkomos; pagrindinė institucija mūsų gyvenime - valdžia - jau žino, kad atokesnėse mokyklos valgyklose užkandžiauti nepatartina, o tai žiebia viltį už geresnį gyvenimą. Šiandien mokyklos situacija yra tokiame lygmenyje, kai yra geriau, nei buvo anksčiau, bet dabar galėtų būti ir geriau. Anot Jono Banelio, 83m., Lietuvoje vidurinė mokykla mokinius ruošia labai gerai, bet per mažai dėmesio skiriama etikai, patriotizmui, visuomeninei veiklai. Ateityje susiformuosianti karta nebeturės šių vertybių, todėl reikia jas puoselėti dabar, kad paskui dar būtų už ką pakovoti. Jo siūlymu, galėtų būti nustatyta, kad kiekvienais metais mokiniams reikėtų apsilankyti operoje ar dramos teatre, tvarkyti miškus, parkus, juos atsodinti. Žinoma, valdžia galėtų bent kiek tai finansuoti, visgi - dėl Lietuvos ateities. Norint mokinius mokyti patriotizmo, etikos ir kitų vertingų dalykų, visų pirma reikia, kad jie lankytųsi mokykloje, o tai pastaruoju metu darosi kebloka. Vaikai neina į mokyklą ne vien todėl, kad neišgali, bet ir todėl, kad nenori, o gali nenorėti dėl daugelio priežasčių - klasės, mokytojų kolektyvo, mokyklos atmosferos - dėl visko, nuo ko jie tampa atstumtais. Aišku, vaikas neis į mokyklą, jei manys, kad bus garsi balerina ir jam mokslų niekada nereikės, arba eis ir nesimokys, „juk reikia pasipriešinti tėvų valiai“. Kadangi taip nėra gerai, reikia kažką keisti, kad ateityje būtų gerai. Šiandien yra rengiami įvairūs projektai, skatinantys nepalikti žmogaus vieno su jo bėdomis, pranešti tam tikroms įstaigoms apie mokykloje nesimokančius vaikus, bet to nepakanka: reikia visų piliečių geranoriškos pagalbos, noro padėti. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis - nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Turime pavyzdžių, kokių mokyklų mums nereikia, todėl žinome, kokias kurti ateityje. Aš tikiu, kad mokyklos situacija vis gerės. Šaltiniai Miesto dienraštis „Panevėžio balsas“, 2008m., rugsėjis; www.vtv.lt; www.uch.lt. Marijos Krasauskaitės, 10b kl. Panevėžys, 2008