header
I.Šeinius
Ignas Šeinius Ignas Šeinius (tikroji pavardė - Ignas Jurkūnas; 1889 m. balandžio 2 d. - 1959 m. sausio 15 d.) - lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos Respublikos diplomatas.Biografija: Ignas Šeinius gimė Šeiniūnuose, Širvintų rajone, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907 - 1908 m. mokėsi „Saulės“ kursuose. 1908 m. eksternu išlaikė Peterburge egzaminus, suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909 - 1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Aušrinė“ ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su J. Tumu - Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. Šeinius išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis“. Tuo metu jis jau mokėsi Maskvoje, A. Šaniavskio liaudies universitete.1915 m. Šeinius buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą, 1917 m. išėjo pirmoji Šeiniaus knyga švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės. I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė švedę Gertrūdą Sydoff. 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis Šeinius. 1919 m. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. 1920 - 1921 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje. Nuo 1924 iki 1927 m. Šeinius dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Po to kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. Šeinius grįžo į Lietuvą, 1933 - 1934 m. užėmė „Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas, 1935 - 1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju. 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, Šeinius emigravo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties. Parašė eilę kūrinių švedų kalba, iškiliausias iš jų yra romanas „Stebuklo belaukiant“(1943).Diplomatinė veikla: Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Šeinius tapo nuo 1916 metų, kai jo uždavinys buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. I. Šeinius I Pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1921 m. buvo paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d'affaires Suomijoje. Čia Ignas Šeinius veiksmingai prisidėjo prie vadinamosios Varšuvos sutarties (1922), kuria Lietuva būtų izoliuota nuo tarpusavio sąjungą sudarančių Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos, ratifikavimo Suomijoje sužlugdymo. Dirbdamas atstovu Švedijoje Šeinius prisidėjo prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir Švedijos ryšių plėtojimo, siekė užsitikrinti Švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo Lietuvoje turėjo trauktis iš diplomato posto dėl konflikto su naujuoju Lietuvos užsienio politikos šefu Voldemaru. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą Šeiniui teko sugrįžti gyvenimo pabaigoje, vėlgi nevisiškai oficialiai. Paprašius Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, Šeinius nuo 1955 metų buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje ir siuntinėjo pranešimus Lozoraičiui apie politinę situaciją Skandinavijos valstybėse.Kūryba: Žinomiausi I. Šeiniaus kūriniai yra romanas „Kuprelis“ (1913) ir grožinės memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940). „Kuprelis“ - pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją. Pasak J. Žėkaitės, „reta, o gal ir visai nėra kito lietuvių prozos kūrinio, kur prieš akis vyniotųsi visas sudėtingas myli - nemyli raizgalynas“. „Raudonasis tvanas“, parašytas švedų kalba iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos - meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje.

Prisijungimas



Reklama

Lietuviška internetinė parduotuvė Nemokama reklama

Nemokami referatai

Paieška

Nemokami referatai ir kursiniai darbai

Mokyklos situacija šiandien PDF Print E-mail
Written by Administrator   
Wednesday, 12 August 2009 13:43
Mokyklos situacija šiandien Mokykla - viena iš svarbiausių institucijų mūsų gyvenime. Čia mokiniai perima žinių pagrindus, ugdo savo gebėjimus, galų gale - mokosi gyventi. Juk tai yra vieta, kur mokinys praleidžia 12 savo gyvenimo metų - ima pavyzdį iš mokytojų, draugų, susidaro nuomonę apie pasaulį. Bet ar visada ta pasaulėžiūra būna teisinga, bei nuo ko tai priklauso? Mokiniai pasiruošia gyvenimui ne tik iš vadovėlių, knygų, bet ir iš mokytojų, kurie dabar netupi ramiai susigūžę po minimalios algos skvernu. Jie nėra patenkinti savo alga ir tai parodo - kreipiasi į valdžią, kuri yra per daug abejinga mokyklai ir jos problemoms. Žinoma, lėšų paskirstyme pinigų tikrai kitiems gali reikėti labiau, juk yra ir ligonių, kuriems tie pinigai gali padėti, ar ligoninės ir kt., bet visgi yra tikrai nesuprantamų dalykų, pvz.: kaip gali egzaminų užduotis ir mokymosi programas ruošti žmonės, nė pusmečio nedirbę mokytojais, neragavę mokytojo duonos? Negali, bet ruošia. Na, šiuo atveju nelabai ką galėtume pakeisti, nebent algos dydžio klausimu, o mokytojai tai ir daro - streikuoja, ir, jei pažadai neliks tik pažadais prieš seimo rinkimus, tai galima laukti gerų rezultatų. Lėšos dar yra svarbios ne tik mokytojų algoms padidinti, bet ir patiems mokyklų pastatams gerinti. Šiandien dar daugelyje šių pastatų langai papuvę, praleidžiantys šaltį ir drėgmę, dėl kurių žiemą temperatūra gali siekti vos +6º C, kas ir sukelia didelį sergamumą; maži, aplūžę suolai, gadinantys mokiniams stuburus 12 metų; prastos sąlygos valgyklose higieniškai ir skaniai pavalgyti... Bet juk ne viskas taip blogai, kaip atrodo (ir šuo kariamas pripranta - liet. liaud. išmintis). Bent didmiesčiuose mokyklos yra sutvarkytos ar maždaug tvarkomos; pagrindinė institucija mūsų gyvenime - valdžia - jau žino, kad atokesnėse mokyklos valgyklose užkandžiauti nepatartina, o tai žiebia viltį už geresnį gyvenimą. Šiandien mokyklos situacija yra tokiame lygmenyje, kai yra geriau, nei buvo anksčiau, bet dabar galėtų būti ir geriau. Anot Jono Banelio, 83m., Lietuvoje vidurinė mokykla mokinius ruošia labai gerai, bet per mažai dėmesio skiriama etikai, patriotizmui, visuomeninei veiklai. Ateityje susiformuosianti karta nebeturės šių vertybių, todėl reikia jas puoselėti dabar, kad paskui dar būtų už ką pakovoti. Jo siūlymu, galėtų būti nustatyta, kad kiekvienais metais mokiniams reikėtų apsilankyti operoje ar dramos teatre, tvarkyti miškus, parkus, juos atsodinti. Žinoma, valdžia galėtų bent kiek tai finansuoti, visgi - dėl Lietuvos ateities. Norint mokinius mokyti patriotizmo, etikos ir kitų vertingų dalykų, visų pirma reikia, kad jie lankytųsi mokykloje, o tai pastaruoju metu darosi kebloka. Vaikai neina į mokyklą ne vien todėl, kad neišgali, bet ir todėl, kad nenori, o gali nenorėti dėl daugelio priežasčių - klasės, mokytojų kolektyvo, mokyklos atmosferos - dėl visko, nuo ko jie tampa atstumtais. Aišku, vaikas neis į mokyklą, jei manys, kad bus garsi balerina ir jam mokslų niekada nereikės, arba eis ir nesimokys, „juk reikia pasipriešinti tėvų valiai“. Kadangi taip nėra gerai, reikia kažką keisti, kad ateityje būtų gerai. Šiandien yra rengiami įvairūs projektai, skatinantys nepalikti žmogaus vieno su jo bėdomis, pranešti tam tikroms įstaigoms apie mokykloje nesimokančius vaikus, bet to nepakanka: reikia visų piliečių geranoriškos pagalbos, noro padėti. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis - nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Turime pavyzdžių, kokių mokyklų mums nereikia, todėl žinome, kokias kurti ateityje. Aš tikiu, kad mokyklos situacija vis gerės. Šaltiniai Miesto dienraštis „Panevėžio balsas“, 2008m., rugsėjis; www.vtv.lt; www.uch.lt. Marijos Krasauskaitės, 10b kl. Panevėžys, 2008
Komentuoti (0 Komentarai)